Atspirties taškas
Mūsų susitikimai nebus terapija nei kaučingas įprastine prasme.
Man nerūpi prisitaikymas prie visuomenės bei socialinių normų, nei asmeninio šaunumo įrodymo metodai.
Man įdomu lydėti žmogų, kuris nori išsiskleisti savo unikalumu, tuo, kas jis yra. Pasiekti savo vidinę ramybę ir autentiškumą; atrasti ir išvystyti savo talentą; gauti prieigą prie savo gyvenimo kapitalo.
Tada žmogus jaučiasi gyvas ir jo gyvenimas yra gyvas, su viskuo, kas jame nutinka.
Mūsų laikas – esminių permainų laikas. Nebėra jokių atramų nei saugumo garantų išorėje. Niekas nieko nebegarantuoja – nei žodis, nei parašas, nei antspaudas, nei suma banke.
Kaip surasti atramą savyje, savo viduje?
Iš kur daryti teisingus, išmintingus sprendimus ir rasti jėgos juos įgyvendinti?
Kur pagaliau yra švelnumo, meilės vieta?
Neįmanoma išsipildyti bijant.
Nebeįmanoma išsipildyti tais būdais, kurie nuo seno mums siūlomi – per karjerą, šeimą, šlovę, pinigus.
Išsipildymą išgyvename tada, kai galime ramiai pasakyti savo likimui taip. Kai išorinės aplinkybės nebeglumina ir ilgam nesutrikdo, kai remiamės ta savo dalimi, kuri mato plačiau.
Laimė yra ne apie tai, ką aš galiu gauti, kokias palaimos patirtis susirinkti. Bet ką aš galiu duoti, su kokia drąsa, gerumu, ramybe ir atjauta aš galiu praeiti savo gyvenimo situacijas, viską, kas man nutiko ir dar nutiks.
Kviečiu kartu stebėti, tyrinėti ir gyventi atidų, budrų, nereaktyvų gyvenimą, kasdien tampant vis jautresniais sau, kitam žmogui ir pasauliui. O tai gali tapti meilės pradžia, bent jau aš turiu stiprų ketinimą, kad taip nutiktų.
Ir tada mes galime gyventi patį geriausią savo gyvenimą, koks tik įmanomas.
Aš stengiuosi perduoti ne žinias, bet gyvą patirtį. Tam naudoju įrankius, vadinamus Tėvavimu (Parenting), Pirminiu darbu (Primary Work) ir Širdies logika.
