Biografinis
darbas

Gerbti savo likimą.

Mano patirtis rodo, kad žmogaus pasiryžimas ir pastangos nuosekliai apmąstyti savo gyvenimą suteikia galimybę įžvelgti, kaip gyvenimo situacijos ir įvykiai, kurie atrodė chaotiški ir atsitiktiniai, pamažu jungiasi į prasmingą seką, į išbaigtą piešinį. Tai iš esmės keičia savijautą ir ryšį su savo likimu – mes pagaliau galime pripažinti savo gyvenimo paveikslo grožį ir prasmę, sudaryti su savo likimu taikos sutartį ir tapti sąmoningu savo gyvenimo bendraautoriumi.


Savo darbe aš remiuosi Gudrun Burkhard darbo su biografija metodika, pagrįsta bendražmogiškais vystymosi dėsningumais tam tikruose amžiaus tarpsniuose. Taip pat Bernard Lievegoed, Rudolf Steiner, Margli Matthews, Julian Sleigh, Jerri Shotelndraier, Geil Shihi ir kitų mąstytojų knygomis bei idėjomis.


Susitikimų skaičius priklauso nuo žmogaus amžiaus. Per vieną susitikimą (~ 3 val.) paprastai apžvelgiame vieną gyvenimo septynmetį, plius vienas apibendrinamasis susitikimas pabaigoje.

Niekas



tų varnėnų, kurie jau turėjo savo vardus

šį pavasarį ne, nebe

tas kelias, kuris anksčiau išvesdavo prie ežero

nebeišveda

tas kilnus amžinai atsidavęs žmogus

jau kuris laikas nebeamžinai

tas dievas, kur turėjo būti teisingas bet visų pirma švelnus

pašiaušė savo keterą ir nusisuko

tas kažkas galvoje vietoj vėjo vietoje muzikos

šaltas ir metalinis, kur sako

niekas tau nepadės

 

va čia tai jau stop

niekas padės labiausiai

© Solveiga Masteikaitė 2025

Tinklapį kūrė Boldminds

Niekas



tų varnėnų, kurie jau turėjo savo vardus

šį pavasarį ne, nebe

tas kelias, kuris anksčiau išvesdavo prie ežero

nebeišveda

tas kilnus amžinai atsidavęs žmogus

jau kuris laikas nebeamžinai

tas dievas, kur turėjo būti teisingas bet visų pirma švelnus

pašiaušė savo keterą ir nusisuko

tas kažkas galvoje vietoj vėjo vietoje muzikos

šaltas ir metalinis, kur sako

niekas tau nepadės

 

va čia tai jau stop

niekas padės labiausiai

© Solveiga Masteikaitė 2025

Tinklapį kūrė Boldminds

Niekas



tų varnėnų, kurie jau turėjo savo vardus

šį pavasarį ne, nebe

tas kelias, kuris anksčiau išvesdavo prie ežero

nebeišveda

tas kilnus amžinai atsidavęs žmogus

jau kuris laikas nebeamžinai

tas dievas, kur turėjo būti teisingas bet visų pirma švelnus

pašiaušė savo keterą ir nusisuko

tas kažkas galvoje vietoj vėjo vietoje muzikos

šaltas ir metalinis, kur sako

niekas tau nepadės

 

va čia tai jau stop

niekas padės labiausiai

© Solveiga Masteikaitė 2025

Tinklapį kūrė Boldminds